kukelis

kukẽlis sm. (2) J, kūkẽlis (2) 1. plaktukas, kūjelis: Nenusimušk rankos su kukeliù Dg. Paduok kukẽlį viniai įkalt Alv. Geru kukeliu bematant dalgę išplaktai Žln. Dalgę ėmė tinti, kūkeliu nagus sau apgurino V.Krėv. Kad duosiu tau kūkeliu į kaktą, tai tep nekalbėsi! Lš. 2. vąšelis, kabliukas: Lydeka nutvėrė meškerės kukẽlį Jz. Tūkstančiai kūkelių, keliolika žuberklų ir gausi žvejų tinklų atsarga leis pakeliui gaudyti žuvį rš. | Mamytė mezgė ilgais kauliniais virbalais su kūkeliu gale gražią raudoną antklodę rš.